- gliaudėlis
- gliaudė́lis sm. (1), gliaudėlỹs Vs, Švn, gliaudẽlis (2) Dglš; SD414 pribrendęs riešutas, kuris pats gliaudosi iš taurelės: Gliaudė́liai jau krinta Alv. Gliaudė́lius palik žiemai Alv. Prašom svetelių už baltų skobnelių, aš pripilsiu gliaudėlių riešutėlių ir žalio vynelio Nč. ^ Tokių gražių grūdų kaip gliaudėlių̃! Trgn.
Dictionary of the Lithuanian Language.